2012/08/12

tuščia

nežinau kas yra meilė. Nuoširdžiai sakau - nežinau. Anksčiau buvau pažįstama su šiuo jausmu. Bet tereikėjo, kad vienas žmogus viską sugadintų ir nieko nebeliko, tik tuštuma. Lyg tas jausmas būtų ištrintas ir daugiau nebegalėčiau jausti. Ir baisiausias jausmas ir keistas slogulys apima, kai kas nors pasako, kad myli mane. Nuoširdžiai. O aš negaliu tuo pačiu atsakyti. Tada turiu skaudinti. Palikti kažkam krūtinėje žymę nelaimingo ir sugniuždyto jausmo, kuriam nebuvo lemta skristi laisvėje. Tada kenčiu, labai smarkiai, kad turėjau man pažįstamus žmones skaudinti, atsakydama. Liūdna dėl to. Tada kažkas po širdimi laiko akmenį ilgą laiką - vieni metus, kiti vos porą mėnesių. Bet vis vien liūdi. Tada galvoju, gal aš netgi labiau liūdžiu dėl to, kad negebu jausti to, ką kiti savo simpatijoms jaučia, dėl ko jų veidus nuplieskia šypsenos ir akys žibėti pradeda, o vyzdžiai išsiplečia. Gal. Tikriausiai taip ir yra.
Ką žinau. Bet tai aš pati kalta dėl. Juk kiekvienas mes esame atsakingi už savo laimę. O ne kiti. Tačiau turėčiau šią mintį paneigti, nes kiti žmonės taip pat daro ganėtinai didelę įtaką mūsų požiūriui į viską, o galiausiai į kasdienybę ir laimės sampratą... Laimę sukuria jausmai, o aš juos sugniaužus laikau ir nenoriu paleisti, neleidžiu jiems plėtotis. GAL dėl to ir nesu labai jau laimingas žmogus. Asmuo. Ar šiaip vadinkit kaip norit.
Ryt būsiu mieste. Ir nusipirksiu ledų. O gal ir nesipirksiu. Tikriausiai nesipirksiu ir toliau tęsiu savo ale badavimą. Ot kaip gerai aš moku palaikyti monologo vientisumą.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą