gal dar rašysiu
nuoširdžiai ir be melo Sau.
2012/08/14
dar mažiau
rugpjūčio 14d. Antradienis (man atrodo, nors ryte galvojau, kad šeštadienis). Dar mažiau valios liko mano širdyje. Bet bent jau žymiai lengviau sutilpau į vienus iš savo šortų, nes birželio mėnesio pradžioje vos įsispraudžiau į juos. Šiandienos meniu? Ganėtinai daug duonos, keletas gabaliukų virtos mėsos ir keli beveik litro talpos puodeliai arbatos. Skaniai gan šiandien. Jaučiuosi perpildyta. Tačiau bandau laikytis, nors manau, kad jau greitu metu pradėsiu vėl pilnai valgyti ir tikriausiai daugeliu atvejų ir persivalgysiu. Tada ant savęs pyksiu, tada vėl nepavalgysiu, tada jausiuosi suirzusi, bet bent jau pagirsiu save.
2012/08/13
pasidaviau
rugpjūčio 13d. Pirmadienis. Klaikuma. Pasidaviau. Šiandien suvalgiau picą, ledų ir išgėriau pieno bei ledų kokteilį. Pykstu už tai ant savęs. Veidas jau kaip pica atrodo tapo. Wouuuw. Puikumėlis. Vadinasi išvažiuoti į miestą, panaudoti kuponus, su kuriais viskas žymiai pigiau (pica, anksčiau 22lt kainavo, o dabar sumokėjau vos 8lt už ją). Čia skaitau, kad pavalgiau visai savaitei į priekį. O jau buvau pradėjus džiaugtis savimi. Na nieko. Kaip nors toliau tempsiu kiek tik galėsiu tik su arbatomis, kavomis ir panašiai.
Kol kas tiek.
Kol kas tiek.
2012/08/12
tuščia
nežinau kas yra meilė. Nuoširdžiai sakau - nežinau. Anksčiau buvau pažįstama su šiuo jausmu. Bet tereikėjo, kad vienas žmogus viską sugadintų ir nieko nebeliko, tik tuštuma. Lyg tas jausmas būtų ištrintas ir daugiau nebegalėčiau jausti. Ir baisiausias jausmas ir keistas slogulys apima, kai kas nors pasako, kad myli mane. Nuoširdžiai. O aš negaliu tuo pačiu atsakyti. Tada turiu skaudinti. Palikti kažkam krūtinėje žymę nelaimingo ir sugniuždyto jausmo, kuriam nebuvo lemta skristi laisvėje. Tada kenčiu, labai smarkiai, kad turėjau man pažįstamus žmones skaudinti, atsakydama. Liūdna dėl to. Tada kažkas po širdimi laiko akmenį ilgą laiką - vieni metus, kiti vos porą mėnesių. Bet vis vien liūdi. Tada galvoju, gal aš netgi labiau liūdžiu dėl to, kad negebu jausti to, ką kiti savo simpatijoms jaučia, dėl ko jų veidus nuplieskia šypsenos ir akys žibėti pradeda, o vyzdžiai išsiplečia. Gal. Tikriausiai taip ir yra.
Ką žinau. Bet tai aš pati kalta dėl. Juk kiekvienas mes esame atsakingi už savo laimę. O ne kiti. Tačiau turėčiau šią mintį paneigti, nes kiti žmonės taip pat daro ganėtinai didelę įtaką mūsų požiūriui į viską, o galiausiai į kasdienybę ir laimės sampratą... Laimę sukuria jausmai, o aš juos sugniaužus laikau ir nenoriu paleisti, neleidžiu jiems plėtotis. GAL dėl to ir nesu labai jau laimingas žmogus. Asmuo. Ar šiaip vadinkit kaip norit.
Ryt būsiu mieste. Ir nusipirksiu ledų. O gal ir nesipirksiu. Tikriausiai nesipirksiu ir toliau tęsiu savo ale badavimą. Ot kaip gerai aš moku palaikyti monologo vientisumą.
Ką žinau. Bet tai aš pati kalta dėl. Juk kiekvienas mes esame atsakingi už savo laimę. O ne kiti. Tačiau turėčiau šią mintį paneigti, nes kiti žmonės taip pat daro ganėtinai didelę įtaką mūsų požiūriui į viską, o galiausiai į kasdienybę ir laimės sampratą... Laimę sukuria jausmai, o aš juos sugniaužus laikau ir nenoriu paleisti, neleidžiu jiems plėtotis. GAL dėl to ir nesu labai jau laimingas žmogus. Asmuo. Ar šiaip vadinkit kaip norit.
Ryt būsiu mieste. Ir nusipirksiu ledų. O gal ir nesipirksiu. Tikriausiai nesipirksiu ir toliau tęsiu savo ale badavimą. Ot kaip gerai aš moku palaikyti monologo vientisumą.
pirmas
Nesitikiu kad čia skaitys kas nors, nes nesiruošiu platinti šio blog'o. Rašau grynai dėl savęs. Taip, galėčiau rašyti ant popieriaus lapo, sumesti į stalčių savo rašliavas ir po metų jas atrasti. Bet man taip nepatinka. Bandžiau ranka rašyti, bet tiesiog nesirašo man ten. O kiek čia rašydavau, tai visai kitas jausmas. Dėl to ir šįkart čia rašau.
.rugpjūčio 12d. Sekmadienis. Nuo penktadienio, kai sužinojau, kad mama ir vėl negavo jokių darbo pasiūlymų. Tikriausiai tai ir buvo tas dalykas, kuris mane palaužė labiausiai. Dvi dienas tiesiog praverkiau, neišėjo nustoti. Niekaip. Dingo apetitas. Trečia diena kaip geriu tik arbatas (na, kava pasibaigė, tad tiesiog nėra pasirinkimo). Mama ant manęs pyksta, sako, kad gadinu taip skrandį. Taip, žinau, kad gadinu. Taip, žinau, kad gali viskas baigti ligoninės lova. Bet man nesvarbu. Mano KMI (172cm, 72kg) beveik viršija normalų rodiklį, kitaip sakant, kad turiu antsvorį. Tai dar viena iš priežasčių dėl ko maistas nebėra mano draugas. Penktadienį dar jaučiau tokį pilvo skausmą dėl alkio, kad dar noriu valgyti. Šeštadienį suvalgiau kelias duonos pluteles, kelis saldainius. Sekmadienį, tai yra šiandien, valgiau tik tris duonos pluteles ir daugiau nieko. Ir ištisai geriu arbatas. Bet alkio jokio nebejaučiu, nesijaučiu nei silpnai, nei dar kaip nors blogai. Arbata padeda numalšinti bet kokį maisto troškimą. Plius, skysčiai yra žymiai geriau negu maistas. Šiai jaučiuosi netgi geriau negu įprastai, arba pavalgius. Mama netgi iškepė pyragą, kad aš kažko pavalgyčiau, bet ir to nevalgiau. Žodžiu, bandysiu taip tempti kiek įmanoma ilgiau. Bet dar esu pasižadėjus, kad vėl pradėsiu normaliai valgyti, kai mama susiras darbą, kai padėtis pagerės. Nes dėl to streso nuolatinio, apie maistą net negaliu galvoti. Tiesiog.
.rugpjūčio 12d. Sekmadienis. Nuo penktadienio, kai sužinojau, kad mama ir vėl negavo jokių darbo pasiūlymų. Tikriausiai tai ir buvo tas dalykas, kuris mane palaužė labiausiai. Dvi dienas tiesiog praverkiau, neišėjo nustoti. Niekaip. Dingo apetitas. Trečia diena kaip geriu tik arbatas (na, kava pasibaigė, tad tiesiog nėra pasirinkimo). Mama ant manęs pyksta, sako, kad gadinu taip skrandį. Taip, žinau, kad gadinu. Taip, žinau, kad gali viskas baigti ligoninės lova. Bet man nesvarbu. Mano KMI (172cm, 72kg) beveik viršija normalų rodiklį, kitaip sakant, kad turiu antsvorį. Tai dar viena iš priežasčių dėl ko maistas nebėra mano draugas. Penktadienį dar jaučiau tokį pilvo skausmą dėl alkio, kad dar noriu valgyti. Šeštadienį suvalgiau kelias duonos pluteles, kelis saldainius. Sekmadienį, tai yra šiandien, valgiau tik tris duonos pluteles ir daugiau nieko. Ir ištisai geriu arbatas. Bet alkio jokio nebejaučiu, nesijaučiu nei silpnai, nei dar kaip nors blogai. Arbata padeda numalšinti bet kokį maisto troškimą. Plius, skysčiai yra žymiai geriau negu maistas. Šiai jaučiuosi netgi geriau negu įprastai, arba pavalgius. Mama netgi iškepė pyragą, kad aš kažko pavalgyčiau, bet ir to nevalgiau. Žodžiu, bandysiu taip tempti kiek įmanoma ilgiau. Bet dar esu pasižadėjus, kad vėl pradėsiu normaliai valgyti, kai mama susiras darbą, kai padėtis pagerės. Nes dėl to streso nuolatinio, apie maistą net negaliu galvoti. Tiesiog.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)