2012/08/12

pirmas

Nesitikiu kad čia skaitys kas nors, nes nesiruošiu platinti šio blog'o. Rašau grynai dėl savęs. Taip, galėčiau rašyti ant popieriaus lapo, sumesti į stalčių savo rašliavas ir po metų jas atrasti. Bet man taip nepatinka. Bandžiau ranka rašyti, bet tiesiog nesirašo man ten. O kiek čia rašydavau, tai visai kitas jausmas. Dėl to ir šįkart čia rašau.

.rugpjūčio 12d. Sekmadienis. Nuo penktadienio, kai sužinojau, kad mama ir vėl negavo jokių darbo pasiūlymų. Tikriausiai tai ir buvo tas dalykas, kuris mane palaužė labiausiai. Dvi dienas tiesiog praverkiau, neišėjo nustoti. Niekaip. Dingo apetitas. Trečia diena kaip geriu tik arbatas (na, kava pasibaigė, tad tiesiog nėra pasirinkimo). Mama ant manęs pyksta, sako, kad gadinu taip skrandį. Taip, žinau, kad gadinu. Taip, žinau, kad gali viskas baigti ligoninės lova. Bet man nesvarbu. Mano KMI (172cm, 72kg) beveik viršija normalų rodiklį, kitaip sakant, kad turiu antsvorį. Tai dar viena iš priežasčių dėl ko maistas nebėra mano draugas. Penktadienį dar jaučiau tokį pilvo skausmą dėl alkio, kad dar noriu valgyti. Šeštadienį suvalgiau kelias duonos pluteles, kelis saldainius. Sekmadienį, tai yra šiandien, valgiau tik tris duonos pluteles ir daugiau nieko. Ir ištisai geriu arbatas. Bet alkio jokio nebejaučiu, nesijaučiu nei silpnai, nei dar kaip nors blogai. Arbata padeda numalšinti bet kokį maisto troškimą. Plius, skysčiai yra žymiai geriau negu maistas. Šiai jaučiuosi netgi geriau negu įprastai, arba pavalgius. Mama netgi iškepė pyragą, kad aš kažko pavalgyčiau, bet ir to nevalgiau. Žodžiu, bandysiu taip tempti kiek įmanoma ilgiau. Bet dar esu pasižadėjus, kad vėl pradėsiu normaliai valgyti, kai mama susiras darbą, kai padėtis pagerės. Nes dėl to streso nuolatinio, apie maistą net negaliu galvoti. Tiesiog.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą